1Aprimus triukšmui, sukeltam vyrų aplink tarybos palapinę, asirų kariuomenės vadas Holofernas visos svetimtaučių minios ir visų moabitų akivaizdoje tarė Achiorui: 2„Kas tu per vienas, Achiorai, tu ir Efraimo samdiniai, kad dėtumeisi mūsų pranašu, kaip šiandien padarei, ir patarinėtumei nekariauti su Izraelio tauta? Tu sakai, kad jų Dievas juos gins? Kas yra Dievas, išskyrus Nebukadnecarą? Jis pasiųs savo pajėgas ir nušluos juos nuo žemės paviršiaus! Jų Dievas neišgelbės jų! 3Mes, karaliaus tarnai, sunaikinsime juos, tarsi jie būtų tik vienas vyras. Jie negali atsilaikyti prieš mūsų raitininkų jėgą. 4Jais mes juos sunaikinsime. Jų kraujas persisunks per jų kalnus, jų laukai bus pilni kritusiųjų. Net jų pėdsakų po mūsų puolimo neliks; jie visi žus. Taip sako visos žemės viešpats Nebukadnecaras! Juk jis taip pasakė, ir jo žodžiai nebus tušti.
5O tu, Achiorai, amonitų samdiny, tu ištarei tuos žodžius savo nelaimės dieną. Nuo šios dienos mano veido tol nebematysi, kol aš neatkeršysiu išėjusiai iš Egipto tautai. 6Tuomet, man sugrįžus, mano kareivių kalavijas ir mano tarnų ietis pervers tau šonus, ir tu atsigulsi tarp sužeistųjų. 7O dabar mano tarnai perduos tave į aukštumų sritį ir paliks viename iš miestų prie perėjos. 8Savo mirtimi nemirsi! Tu būsi sunaikintas su jais! 9Jei iš tikrųjų savo širdyje puoselėji viltį, kad jie nebus paimti į nelaisvę, tai kodėl gi toks prislėgtas atrodai! Aš pasakiau! Nė vienas mano žodžių neliks neįvykdytas!“
10Tada Holofernas įsakė savo palapinės tarnams suimti Achiorą ir nuvestą į Betuliją atiduoti izraelitams. 11Suėmę jį, tarnai išvedė į lygumą, o iš lygumos, pakilę į aukštumų sritį, atėjo prie šaltinių žemiau Betulijos. 12Pamatę juos, miesto vyrai griebėsi ginklų ir nuskubėjo iš miesto į kalvos viršūnę, o visi svaidyklininkai, mėtydami akmenis, užkirto jiems kelią kopti. 13Bet radę priedangą kalvos papėdėje Holoferno vyrai surišo Achiorą virvėmis ir palikę jį ten gulintį sugrįžo pas savo valdovą.
14Tada izraelitai nusileido iš savo miesto ir jį užtiko. Išlaisvinę parvedė į Betuliją. Jis buvo nutemptas pas miesto teisėjus. 15Tomis dienomis teisėjai buvo Michėjo sūnus Uzijas iš Simeono giminės, Otnielio sūnus Chabris ir Malkielio sūnus Karmis. 16Jiems sušaukus visus miesto seniūnus, atskubėjo į sueigą ir visi jauni vyrai bei moterys. Pastatęs Achiorą visos sueigos viduryje, Uzijas klausinėjo apie tai, kas buvo įvykę. 17Jis atsakė, papasakodamas, kas buvo įvykę Holoferno taryboje, ir visa, ką buvo pasakęs asirų vadų akivaizdoje, ir kaip Holofernas gyrėsi pasielgsiąs su Izraelio namais. 18Tai išgirdę, žmonės puolė kniūbsti ir pašlovino Dievą, melsdamiesi:
19„Viešpatie, dangaus Dieve, atsižvelk į jų įžūlumą! Užjausk mūsų žmones, matydamas jų bejėgiškumą! Šiandien pažvelk maloningai į veidus žmonių, kurie tau pašvęsti“.
20Tada jie kalbėjo Achiorui, labai girdami jį raminančiais žodžiais. 21Nusivedęs jį iš sueigos į savo namus, Uzijas iškėlė puotą seniūnams. Tą visą naktį jie šaukėsi, prašydami pagalbos, Izraelio Dievo.
